La belle dame sans merci

Kur aš esu? Nebūties šešėlyje. Prasmės esmėje. Nesuprask ir neguoski. Šešėlis didėja, kol susilieja su tamsa. Dingti. Pranykti. Išnykti. Pabėgti. Pasislėpti. Nerasti. Neieškoti. Nesirūpinti. Tavo pėdų žymės lieka debesy. Prasmė yra prasmėje ten, kur jos nėra. Prasmė yra lietus. Šlapias šešėlio siluetas persekioja išdžiuvusį. Išdžiūti lietuje, Tavo glėbyje. Tai ne lietus. Tai eilėraščio žavesys. Debesys slenka lėtai, kaip ir Tavo tylūs žingsniai. Tu jų negirdi. Tai ne Tu. Tai aš ant debesies. Lietus lyja smarkiai daužydamas langus. Tavo eilėraščio žodžiai negražūs. Tai tik šešėlis prasmės esmėje. Nėra to, ko negali sustabdyti. Laikas sustoja kai lyja lietus. Tu esi ant debesies. Su karšta kava nusideginai liežuvį. Aš džiaugiuosi, kad mano kojos sausos, o Tu šalia. Kodėl esi čia, o ne lietuje? Esi ten, čia, ten, o gal ir čia, o gal ne čia o ten, ten, kur yra čia? Niekas nesupranta Tavo žodžių, nes Tu esi ten. Ne čia. O gal visur? Kur Tavo eilėraščio žodžiai? Kur ryto vėsa? Kur Tu? Čia? Ten? Norėčiau, kad būtum ten, kur Tavęs nėra.

Gyvenimo prasmė. Ar verta jos ieškoti? Ar verta žinoti visus atsakymus? Džiaukimės nežinomybe. Neieškokime, o tiesiog netikėtai atraskime. Gyvenkime taip lyg viską žinotume, bet nežinodami nesirūpinkime. Skaitykime knygas neperskaitę pirmiau galo. Mokykimės iš klaidų. Savo. Ir kitų žinoma. Gyvenime svarbiausi du dalykai: tai ką tu darai ir laikas, kurį išnaudoji tam padaryti.

Rufus Wainright - Hallelujah mp3.
P.

Gruau.

Mes skundžiamės. Mes esame nelaimingi. Siekiame tobulumo kiekviename žmoguje, kai tuo tarpu, patys esame netobuli. Nė vienas nėra iš mūsų tobulas, ir tai daro pasaulį įdomų. Mes menkiname kitų darbus, kai patys nieko nadarome. Mes siekiame geresnio gyvenimo, tačiau sunkai visko pasiekę esame nelaimingi. Mes esame visi vienodi. Vienaip ar kitaip. Mes žmonės. Aš džiaugiuosi, kai pasitaisau man tobulą arbatą, su trupučiu šalto vandens. Aš laiminga, kai galiu pažiūrėti gerą filmą, gurkšnodama vyną. Tai mažos, tobulos smulkmenos. Nereikia ieškoti žmonėse tobulybės, jos reikia ieškoti smulkmenose. Aš esu padariusi dalykų, dėl kurių man gėda arba gaila. Tikiu kad ir kiekvienas iš mūsų taip jaučiasi. Tačiau gyvenant reikia prisiminti gerus dalykus, gerus pokalbius, gerus vienišus vakarus. Visada gali būti blogiau negu yra dabar, todėl ir reikia stenktis išsaugoti akimirkos grožį.

M.K Čiurlionis - Angelas.
Tai tiek.
P.

Tiek daug kartų aprašytas ir apdainuotas ruduo. Romantiškas ir elegantiškas. Kartais liūdnas, tačiau visada savotiškai žavus. Lyg akvarele, šiltomis spalvomis nudažyti parkai. Lėtai krentantys lapai. Jaukūs prisiminimai. Tai yra ruduo. Tas aprašytas ir apdainuotas ruduo. Kaskart suteikiantis vis naujus jausmus. Jis tikras, ir visada paslaptingas.

„Pagelto pirštai nuo prasto tabako

ruduo…

Kas beko daro savo

Pridedu ranką prie gelstančių lapų

jos visai nesimato

taip ir stovim

berankiai…“

V.L.

Alina Orlova - Nesvarbu mp3.

Tai tiek.

P.

Šią vasarą, kadangi turėjau daug laisvo laiko apmąstymams, suvokiau, kad kai kurie mano pažystami, kuriuos dar visai neseniai laikiau draugais, iš visų jėgų stengiasi suaugti ir patys nemato, kaip apgailėtinai jie tampa vaikais. Jie pasikeitė, ir aš supratau, kad nebenoriu su jais būti. Jie man tapo svetimi..
Taipat supratau, kas yra tikrieji draugai, ir nors didžiąją dalį savo atostogų praleidau namie, susipažinau su keliais įdomiais žmonėmis. Beje, praleidau nepakartojamą savaitę Palangoje, perskaičiau dvi įdomias knygas ir peržiūrėjau keletą gerų filmų. Taip, suprantu, kad mano vasara buvo galėtinai nuobodi, tačiau vertinu tai, ką turiu:)

Tai tiek.
P.

Taip. Atsimenu tuos žavius vaikiškus žvilgsnius. Ir lengvą skruostų paraudimą iš jaudulio. Nedrąsius rankų susikabinimus. Juk buvome dar vaikai. Atsimenu ir tą kartą, kai jis atvažiavo pas mane su dviračiu. Ir kokia aš tada buvau laiminga. Juk tada jį nusižiūrėjusios buvo visos mano klasės mergaitės. O jis žiūrėjo tik į mane. Mano pirmoji meilė. Visada ją atsiminsiu. Jau praėjo 8 metai, metai per kuriuos bandėme būti kartu. Tačiau iš to niekas neišėjo. Taip, mus visada kažkas siejo, daugiau negu paprasta draugystė. Tačiau dabar mes esame tik draugai, ir aš tai labai vertinu. Liko tik tie žavūs žvilgsniai. Nors kartais galvoju apie jį, ir žinau kad jis tai pat apie mane galvoja..

Gustavas Klimtas.Bučinys.
Tai tiek:)
P.

Dar tiek daug neperskaitytų knygų. Tiek daug neišklausytų dainų. Tiek daug neparašytų laiškų. Tiek nematytų filmų. Nenupiešta piešinių. Dar tiek daug neišgertų arbatos puodelių. Nesuskaičiuota žvaigždžių. Nesutiktų žmonių. Nesurūkytų cigarečių. Nesudeginta žvakių. Neatkimšta vyno butelių. Praleistų saulėlydžių. Tiek daug nesusapnuotų sapnų. Tiek daug nepasakytų žodžių..
Visko- tiek daug.
Juk mes gyvename tam, kad gyventume.
Tad neleiskime veltui nueiti dar vienai dienai.
Jauskime gyvenimą. Jauskime, kad esame. Laimingi.

Sting- Shape of my Heart mp3.
Tai tiek.
P.

„Durys nėra vien tik užtrenkiamos. Durys yra ir atveriamos. Tačiau tai sukelia mažiau triukšmo.“
Hans Derendinger

Mes nuolat įsileidžiame į savo Gyvenimą naujus žmones. Plačiai atveriame jiems duris. Tačiau kartais tos durys būna užtrenkiamos, nors prieš tai ir buvome jas plačiai atvėrę. Taip. Vieni žmonės ateina, kiti išeina iš mūsų Gyvenimo. Tačiau, kuo dažniau yra užtrenkiamos durys, tuo sunkiau jas atverti vėl.

Tai tiek.
P.

Jie eina gatve jusdami jos ritmą. Jusdami vėją savo plaukuose. Jie nuoširdžiai šypsosi Gyvenimui, mėgaujasi saulės spinduliais, šiltu vasaros lietumi. Jie Gyvena. Gyvena kiekviena akimirka. Jie supranta jos didybę ir grožį. Jie jaučia šilumą nykiomis dienomis, girdi muziką šnarant lapams, mato stebuklą paukščio skrydyje. Jie džiaugiasi tuo, kas yra gera, ir liūdi dėl to, kas yra bloga. Tačiau jie laimingi. Jų gyvenimai pilni prasmių. Jie džiaugiasi Gyvenimu ir vertina smulkmenas. Priima viską ką jiems siunčia likimas, ir nuoširdžiai tiki savo ir kitų laime. Jie tiki Gyvenimu. Tiki likimu. Jie Gyvena.

M.K. Čiurlionis ”Rojus”
Tai tiek.
P.

Ilgai svarsčiau, kaip pradėti šį pirmąjį įrašą. Nusprendžiau pradėti nuo nieko. Nemoku gražiai rašyti ar kaip nors ypatingai dėlioti žodžius. Tiesą sakant, apie internetinį dienoraštį, ilgą laiką nebuvau geros nuomonės. Labai neigiamai žiūriu į tokius žmones, kurie didžiąją savo laiko dalį praleidžia prie interneto ieškodami pažinčių. Man internetas tik tam, kad galėčiau parsisiųsti muziką. Vis dėlto retkarčiais mėgdavau bloge paskaitinėti įvairius įrašus. Taip ir atsitiko, kad vieną kartą, čia perskaičiau labai protingus žodžius, po kurių pati panorau pradėti rašyti. Jokio skirtumo kaip aš dėstysiu savo mintis, ką ir apie ką rašysiu. Čia manęs niekas nepažysta ir dėl to galiu laisvai reikšti savo nuomonę. Tik nepagalvokite, kad realiame gyvenime bijau kalbėti. Ne, aš už žodžio laisvę, ir tikrai nebijau savo nuomonės reikšti garsiai, tiesiog manau, kad internete diskutuoti įvairiomis temomis yra daug daugiau galimybių negu tikrovėje.

Tai tiek.
P.